Kada pirmą alaus bokalą išgėrė lietuvis, mes tikriausiai taip pat nesužinosime.
Aludarių verslas Lietuvoje žinomas nuo senų laikų. Jau 11-ajame amžiuje buvo
daromas alus Lietuvoje, tačiau labiausiai jis išpopuliarėjo nuo 16-ojo amžiaus.
Geriausi aludarių kraštai - Vidurio ir ypač Šiaurės Lietuva (Biržų, Pasvalio,
Kupiškio rajonai). Ta tradicija liko gyva iki šių dienų. Matyt, per pasaulį
alus ėjo kartu su miežiais. O apynių augta savaime. Kaip alus buvo vertinamas
senovės Lietuvoje, žinome iš "Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės 1592 metų
Statuto". Jo devintas skyrius pavadintas: "Apie medžioklės plotus, girias, avilių
medžius, ežerus, bebrynus, apynynus ir sakalų lizdus". Čia rašoma: "Jeigu kas
smurtu išdraskytų ar iškapotų svetimą apynyną, nors ir savo žemėje, ir tai būtų
įrodyta pagrįstais įrodymais, toksai turi sumokėti už smurtą tam, kieno yra
apynynas, dvylika rublių grašių ir tiek pat mums, Valdovui. O jeigu apynius
tik nudraskytų, bet jų nesukapotų, toksai turi atlyginti nuostolius dvigubai".
Reikia pasakyti, kad dvylika rublių grašių (tai yra 1200 grašių) buvo nemaži
pinigai. Lygiai tiek tekdavo sumokėti už neteisėtai sumedžiotą stumbrą, o tie
žvėrys jau tada buvo labai branginami. Tuo tarpu, pavyzdžiui, stirna kainavo
tik 30 grašių. Kadangi svarbiausia apynių paskirtis buvo alaus gamyba, statute
ginami apynynai netiesiogiai rodo aludarių verslo svarbą. Aludarystė buvo svarbi
ne tik ekonomine prasme. Geras aludaris visada turėjo garsią šlovę, nors alų
gaminti mokėjo ir tebemoka dažnas sodietis. Tačiau geram aludariui vien noro
neužtenka, reikia turėti dar ir Dievo dovaną. Alų daryti gali dažnas, tačiau
ne kiekvienas bus Žaldokas! Pirmoji alaus darykla buvo įkurta Klaipėdoje jau
1784 metais, tačiau pramoninė alaus gamyba Lietuvoje suklestėjo tik 19-ojo amžiaus
antrojoje pusėje. 1853 metais Kaune buvo įkurta I.B.Volfo alaus darykla; 1860
metais - Engelmano alaus darykla ir salyklo fabrikas; 1874 metais - Bliumentalio
alaus darykla (dabar "Žalsvytis"). Laikui bėgant, šių trijų Kauno įmonių likimai
persipynė, ir pagaliau jas suvienijo bendra įmonė, turinti gražų "Ragučio" vardą.
Šiaulių "Gubernijos" bravoras įsteigtas 1857 metais, Prienų "Goldbergas" - 1868
metais. Tuo metu Lietuvoje alaus gamyba buvo stambiausia industrijos šaka, kuri
naudojosi vietinės žemdirbystės žaliava. Vilniaus gubernijoje alaus gamyba progresavo
taip, kaip ir kituose Lietuvos kraštuose. 1860 metais turtingas vilnietis, pirmosios
gildijos pirklys Vilhelmas Šopenas Vilniaus pakraštyje - Lukiškėse pastatė didelę
alaus daryklą. Tuo pačiu metu kitoje miesto dalyje - Užupyje pradėjo veikti
kita stambi alaus darykla "I.Lipskis". Be to, mieste veikė dar 7 mažesnės alaus
daryklos. Vilniuje veikė 260 alaus barų, iš kurių 54 vien "Šopenui" priklausė.
Alaus gamybos procesui tiek Kauno, tiek Vilniaus gubernijose įtakos turėjo kaimyninė
Vokietija: ji diegė Bavarijos alaus gamybos metodus bei aprūpino gamyklas moderniomis
vokiškomis mašinomis. Tokios yra Lietuvos pramoninės alaus gamybos ištakos.
